Kukurūzų auginimo grūdams nederlingose dirvose agrotechnika
„Biologinės įvairovės“ ir „Nuo lauko iki stalo“ strategijose, siūloma iki 2030 m. bent 30 % Europos Sąjungos (ES) teritorijos paversti veiksmingai valdomomis saugomomis teritorijomis, bent 10 % žemės ūkio paskirties žemės priskirti biologinei įvairovei, 50 % sumažinti augalų apsaugos produktų naudojimą, 20 % sumažinti trąšų naudojimą, o 25 % žemės ūkio paskirties žemės skirti ekologiniam ūkininkavimui. ES įprastai skatina šalis nares įgyvendinti paskelbtas priemones, tad jau dabar galima pradėti planuoti, kaip įgyvendinti keliamus reikalavimus ir kartu pasinaudoti suteikiamomis galimybėmis. Viena iš jų – kukurūzų grūdams auginimas žemesnio našumo dirvose.
Straipsnio autorių nuomone, reikėtų išplėsti augalų, kurie mažiau jautrūs ligoms ir kuriems reikia mažiau trąšų bei pesticidų vidutiniams derliams išauginti, pasėlių plotus. Be to, pasirenkant veisles, didesnį dėmesį reikėtų skirti jų atsparumui ligoms ir kenkėjams, gebėjimui iš dirvos geriau įsisavinti drėgmę ir maistinius elementus. Tokių augalų pavyzdžiai: kukurūzai, rapsai, sėjamieji ir pašariniai žirniai, sėjamosios ir belukštės avižos ir kt. Pirmiausia siūlome suintensyvinti augalininkystės veiką žemesnio (iki 35-40 balų ) našumo dirvose, kurių Lietuvoje turime arti milijono hektarų.
Kodėl siūlome pertvarką pradėti žemesnio našumo dirvose? Norint atsakyti į šį klausimą reikia žinoti, kad šių dirvų pH dažniausiai yra žemesnis nei 5,0-5,5, o humuso kiekis jose tik retais atvejais siekia 1,5-2,0 %. Jas sudaro smėliai, lengvi priesmėliai ant smėlių ar žvyro, lengvi priemoliai ant priesmėlio ar priemolių, jos gali būti užmirkusios (neveikia sausinimo sistema) ir nelygaus reljefo. Šių dirvų sukultūrinimas yra per brangi priemonė paprastiems ūkiams, iki šiol jose daugiausia sėjantiems įvairias miglinių javų rūšis ir prikuliantiems palyginti menką derlių. Todėl gautų piniginių įplaukų būna per mažai net dirvų nukalkinimui ar lengvai melioracijos sistemų renovacijai, o be jų ir kitos priemonės būna žemo efektyvumo. Todėl siūlome jose auginti kukurūzus, žieminius rapsus ir sėjamuosius ar pašarinius žirnius – minėtos žemių rūšys po nukalkinimo tampa tinkamos šioms kultūroms auginti. Be to, visų minėtų augalų rūšių produkcijos supirkimo kainos yra žymiai aukštesnės nei šiose dirvose dabar auginamų javų, tad jų auginimas gali tapti rentabiliu verslu.
Statistiniai duomenys rodo, kad net visos šalies mastu iki 2020 metų vasarinių miežių, kvietrugių, avižų, žieminių rugių bei kvietrugių vidutinis grūdų derlingumas niekada nebuvo peržengęs net 3 t ha-1 ribos, o žemesnio našumo dirvose šių javų vidutinis derlingumas dažnai vos siekia 1,5-2,5 t ha-1 ir retai padengia auginimo sąnaudas. Todėl siūlome šiose žemėse suformuoti naujas sėjomainas – sėti augalų rūšis, kurios neblogai auga ir žemesnio našumo dirvose, o jų produkcija turi paklausą vidaus ir pasaulio rinkose. Be to, šiems augalams dėl jų genetinių savybių reikia mažiau pesticidų ir trąšų, o tai – galimybė atitikti naujos ES programos reikalavimus be didesnių agrotechnikos pokyčių. Tarp tokių augalių – žieminiai rapsai, kukurūzai grūdams, sėjamieji ir pašariniai žirniai, sėjamosios ir belukštės avižos, grikiai ir kt.
Šio straipsnio tikslas – paskatinti ūkininkus išmokti auginti kukurūzus grūdams žemesnio našumo žemėse, kuriose iki šiol nesisekė išauginti nors vidutinio dydžio kitų javų rūšių derlių. Kukurūzai vos ne visiškai atitinka naujosios ES programos reikalavimus. Skaičiuojama, kad kukurūzų pasėliams sunaudojama tik apie 40-50 % pesticidų, ir 75-80 % mineralinių trąšų, palyginti su žieminių kviečių pasėliais. Kukurūzai dėl stiprios šaknų sistemos bei ilgo (apie 140 dienų) vegetacinio periodo, išaugina aukštokus biomasės bei grūdų derlius netgi rišlių smėlių, visų rūšių priesmėlių bei lengvų priemolių žemėse, išskyrus rūgščias (<5,25 pH).
Rūgščių dirvų nukalkinimo sąnaudas teks įskaičiuoti į kukurūzų auginimo išlaidas. Kukurūzai šiose dirvose gali subrandinti net 4,0-6,0 t ha-1 grūdų, priklausomai nuo konkretaus lauko dirvožemio savybių ir einamųjų metų klimato sąlygų, o jų grūdų supirkimo kainos 20-30 % aukštesnės nei anksčiau minėtų javų rūšių. Be to, kukurūzai išaugina apie 1,5-2,5 karto didesnius bendrųjų sausųjų medžiagų (grūdai + stiebai + lapai + šaknys) kiekius, palyginti su šiose dirvose auginamais kitais javais, o tai sudaro palankias sąlygas dirvožemių humusingumo spartesniam didėjimui. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kukurūzų šaknims reikia daugiau deguonies negu kitiems migliniams augalams. Jų šaknys (skaičiuojant masės vienetui) suvartoja net 1,35-1,50 karto daugiau deguonies nei kviečių ar kvietrugių šaknys. Jei kukurūzų šaknų zonoje esančiame ore deguonies koncentracija sumažėja iki 10 %, jų veikla sulėtėja du kartus, o sumažėjus iki 5,0 %, šaknų funkcija sustoja. Todėl kukurūzams geriausiai tinka purūs, gerai aeruojami dirvožemiai, kokius ir siūlome.
Vieta sėjomainoje ir veislės. Pasirinkti veislę ir suprojektuoti sėjomainos rotaciją – atsakingas uždavinys. Siekiant išplėsti kukurūzų pasėlių plotus tose dirvose, kuriose kitų javų auginimas yra per žemo pelningumo, pirmiausia rekomenduojama suprojektuoti specialią kukurūzų auginimo sėjomainos sistemą. Taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad nederlingose dirvose auginamos visos augalų rūšys privalo atliepti naujųjų ES programų reikalavimus. Visos į sėjomainą įtrauktos augalų rūšys turėtų tiek optimaliai tenkinti kukurūzų biologinius poreikius, tiek ir gerinti dirvožemių našumą. Ekonomine bei agrotechnine prasme geriausiai atsipirktų šios sėjomainos schemos:
a) 1. Žieminiai rapsai + tarpiniai pasėliai; 2. Kukurūzai; 3. Kukurūzai; 4. Žirniai;
b) 1. Žieminiai javai + tarpiniai pasėliai; 2. Kukurūzai; 3. Kukurūzai; 4. Vasariniai rapsai. Pastaroji schema labiau skirta silpniau sukultūrintoms dirvoms. Kukurūzų grūdams sėjomainos schemoje rapsai yra būtini, nes jie labiausiai pagerina dirvožemių fitosanitarinę būklę, o svarbiausia „išvaro“ iš dirvų kukurūzų priešus spragšius ir svariai prisideda prie dirvų humusingumo didinimo, gerina ekonominius ūkininkavimo rodiklius.
Kukurūzų veislių pasirinkimas Lietuvoje gausus. Bendrovė „Linas Agro“ savo partneriams siūlo šias populiarias kukurūzų veisles: „Agiraxx“ (FAO 190), „Coryphee“ (FAO 190) „Lapriora“ (FAO 180) ir „Duxxbury“ (FAO 170). Mūsų siūlomai programai (kukurūzai žemesnio našumo dirvose) labiau tiktų veislė „Duxxbury“. Tai prancūzų selekcijos ankstyvos brandos hibridas, augalai atsparūs išgulimui. Kauno AVTS atliktuose bandymuose 2018 m. buvo gautas 12,04 t ha-1, 2019 m. – 10,64 t ha-1, 2020 m. – 10,11 t ha-1 grūdų, derlingumas.
Sėjos darbai. Svarbiausi kriterijai, lemiantys sėjos sėkmę, yra dirvos paruošimas sėjai, sėjos laikas, sėklų normos ir sėjos gylis. Kukurūzų sėjai dirvos pradedamos ruošti anksti pavasarį. Tada supurenamas dirvos paviršius – taip sulaikomas drėgmės garavimas. Supurentas dirvos paviršius akumuliuoja daugiau šilumos, todėl anksčiau atsinaujina mikroorganizmų veikla dirvožemyje. Kai dirvožemio temperatūra pakyla iki 8-10 °C, dirva vėl purenama ir sėjami kukurūzai. Tarp šių dirvos dirbimų išberiamos mineralinės trąšos.
Kukurūzus grūdams būtina pasėti ne vėliau kaip balandžio 25-30 d. Veislės kūrėjai siūlo suformuoti 75 tūkst. ha-1 pasėlio tankumą, tačiau atsižvelgus į mūsų programos turinį, – kukurūzai žemesnio našumo dirvose – pasėlių tankumą reikėtų planuoti 65-70 tūkst. ha-1. Tokiu atveju sėklų išsėjimo norma būtų 70-75 tūkst. ha-1 daigių sėklų, priklausomai nuo dirvos savybių. Kukurūzų sėklų lauko daigumui didelės įtakos turi sėklų įterpimo į dirvą gylis. Paprastai priemolio dirvose kukurūzai sėjami 3 - 5 cm, o priesmėlio 5 - 6 cm gyliu. Esant vėsesniems orams, kukurūzų nereikėtų sėti per giliai, o optimalus sėjos gylis turėtų būti 3 - 5 cm. Tik orams ir dirvai visiškai įšilus, kukurūzus galima sėti 5 - 6 cm gylyje. Jeigu trūksta drėgmės, rekomenduojama sėti 1- 2 cm giliau. Dažniausiai sėjama 75 cm tarpueiliais, maždaug 15 -20 cm atstumu eilutėse.
Tręšimo normos. Kukurūzų, skirtų grūdams auginti, priešsėjinio tręšimo sistema, yra artimiausia sistemai, kuri dabar naudojama auginti kviečiams. Tręšimo normos NPK trąšomis priklauso nuo dirvožemio kokybės ir nuo planuojamo kukurūzų derlingumo. Dalis azoto bei visa fosforo ir kalio trąšų norma turėtų būti išberta ir įterpta į dirvą prieš kukurūzų sėją. Planuojant kukurūzų grūdų derlingumą 4 t ha-1, tręšimą reikėtų planuoti N – 115 kg ha-1, P – 50 kg ha-1 , K – 90 kg ha-1. Planuojant kukurūzų grūdų derlingumą 6 t ha-1 , tręšimo normas reikia didinti: N – 170 kg ha-1, P – 70 kg ha-1 , K – 120 kg ha-1.
Kuo lengvesnėse dirvose auginami kukurūzai, tuo didesnę azoto trąšų normą reikėtų išberti po kukurūzų sėjos, kad būtų patiriami mažesni azoto nuostoliai dėl jo išplovimo į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Kukurūzams visa trūkstama azoto trąšų norma išberiama jiems suformavus 7-9 lapus.
Apie kitus kukurūzų grūdams svarbius agrotechnikos veiksnius rašysime gegužės viduryje.
Andrius Lukoševičius,
AB „Linas Agro“ technologijų vystymo ir mikroelementų prekybos vadovas
Albinas Šiuliauskas,
VDU Žemės ūkio akademijos profesorius emeritas