Iš Lietuvos – į visą pasaulį: kaip pasaulinės tendencijos diktuoja lietuviškų kviečių paklausą ir kainas?

Lietuva kasmet į pasaulines rinkas eksportuoja milijonus tonų grūdinių ir kitų kultūrų. Didžiausią eksporto dalį sudaro kviečiai: vien per praėjusius kalendorinius metus į trečiąsias šalis eksportuota, taip pat Europos Sąjungos viduje parduota apie 3,5 mln. tonų, rodo Muitinės departamento duomenys. Iš viso pernai eksportuota maždaug du trečdaliai viso šalyje užauginto derliaus.

Nigerija, Ispanija, Pietų Afrika, Marokas, Angola – vienos pagrindinių šalių, kurias pasiekia iš Lietuvos eksportuoti kviečiai. Ankstesniais metais kviečiai būdavo eksportuojami į kitas šalis, pavyzdžiui, Saudo Arabiją, Keniją, Egiptą ir pan. Taigi, eksporto geografija – pakankamai plati ir įvairi. Kaip lietuviški grūdai pasiekia šias ir kitas rinkas?

Konkurencija pasaulyje – itin stipri

Kadangi Lietuvoje kviečių ir užauginama, ir išvežama daugiausiai, ši kultūra atsiduria dėmesio centre. Be to, tai – ir labiausiai eksportuojami grūdai visame pasaulyje: jų kasmet išvežama per 200 mln. tonų. Skaičiai – dideli, o Lietuva šiame aruode sudaro kiek daugiau nei procentą. Daug tai ar mažai? Priklauso nuo to, su kuo palyginsi.

Daugiausiai kviečių pasaulyje eksportuoja Rusija, Australija, Kanada, Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) ir Ukraina. Vien Rusija šių grūdų eksportuoja apie 45 mln. tonų, Australija – maždaug 25 mln. tonų, tad konkurencija pasaulinėje rinkoje – itin stipri. Tai, savo ruožtu, lemia ir kviečių kainas.

Kalbant apie kainą, ji susideda iš kelių dedamųjų: „Matif“ grūdų biržos kainos ir kainos premijos. Pirmąją dedamąją veikia geopolitinė situacija, pavyzdžiui, valiutų kainų pokyčiai. Dėl JAV muitų Europos ir kitų šalių, regionų prekėms smunka JAV dolerio kursas, kuris paskui save žemyn tempia „Matif“ kainas. Žinoma, reikia vertinti konkrečios klasės ir kokybės kviečių kainas, t. y. kuo aukštesnė grūdų klasė, tuo didesnė jų kaina.

Tuo metu premiją reguliuoja pasaulinės paklausos ir pasiūlos santykis: kuo didesnė paklausa ir mažesnė pasiūla, tuo didesnė galima premija, ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, jei „Matif“ kaina yra 210 eurų už toną antros klasės kviečių, o premija – minus 15 eurų, galutinė kaina sieks 195 eurus, kuriuos gauna pardavėjas. Premija gali didėti dėl augančios pasaulinės paklausos ar kitų priežasčių, tad ir galutinė kaina – kiek padidėja.

Atrasti naujas rinkas – nelengva

Šiuo metu Lietuvoje daugiausiai užauginama antros klasės kviečių, kurių baltymų vidurkis siekia apie 12–12,4 procento. Žinoma, tai nėra vienintelis rodiklis, kuris vertinamas elevatoriuose ir tolesnėse rinkose, bet vienas svarbesnių.

Tokios kokybės grūdus vertina Nigerija – šalis, į kurią eksportuojame daugiausiai. Panašios kokybės kviečius užaugina ir didesnės eksportuotojos – Argentina ir Rusija, pastaroji vis labiau stumia Lietuvą iš Nigerijos. „Linas Agro“ duomenimis, Rusija į šią Centrinės Afrikos valstybę

per pirmąjį šių metų ketvirtį įvežė net keturis kartus daugiau kviečių nei per praėjusių metų pirmąjį ketvirtį. Tai – itin neraminantis signalas, raginantis imtis svarbių sprendimų, ieškoti naujų rinkų.

Prieš kurį laiką mėginome atrasti kelią į tolimąją Meksiką, kuriai būtų tikę mūsų krašto kviečiai. Tačiau šį kraštą atrado Rusija, užtvenkusi šalį savo užauginta produkcija. Todėl konkuruoti pasaulinėse rinkose darosi vis sunkiau.

Pastaraisiais metais aršią konkurenciją lietuviškiems grūdams palaikė Juodosios jūros regiono šalys, pavyzdžiui, Bulgarija, kuriose praėjusiais metais užauginta daug panašios kokybės kviečių. Todėl pirkėjas, vertinantis panašios kokybės produkciją, pirmenybę teiks mažesnei kainai.

Didesnei kainai – daugiau vieningų pastangų

Vis dėlto, sėkmingai konkuruoti – įmanoma, ir tai jau esame ne kartą padarę. Jei konkuruoti kiekiu yra praktiškai neįgyvendinamas siekis, galime konkuruoti aukštesne produkcijos kokybe ir atrasti kelius į kitas rinkas.

Žinoma, vien baltymų kiekis nėra lemiamas veiksnys, nustatantis kviečių kokybę ir jų kainą – yra ir kiti rodikliai: glitimo lygis, saiko svoris ir dar daugiau. Didinant kokybinius rodiklius, didėja produkcijos kokybė, tad ir galima pataikyti į aukštesnės kainos rėžius. Tačiau tam reikės vieningų pastangų.

Siekiant įgyvendinti kokybinius pokyčius, kurie būtų ne tik rezultatyvūs, bet ir tvarūs, orientuoti į ilgalaikę strategiją, būtina užtikrinti sklandų bendradarbiavimą kiekvienoje žemės ūkio vertės grandinės dalyje. Visi esame suinteresuoti siekti ne tik kviečių, bet ir kitų grūdinių kultūrų kokybės. Visų rinkos dalyvių bendradarbiavimas, kompleksiniai sprendimai bei tinkamos sąlygos ūkininkams investuoti į aukštesnės kokybės produkciją – būtinos priemonės. Tik dirbdami kartu galime pasiekti ilgalaikius tvarius rezultatus, naudingus kiekvienam ūkininkui ir visam žemės ūkio sektoriui.